Biologiškai skaidžių liemenių idėja atsirado dėl nepaneigiamo tekstilės industrijos taršumo ir destruktyvumo. Plėtojantis tekstilės perdirbimo galimybėms, vis mažiau rūbų atsiduria šiukšlynuose, tačiau tekstilės tarša sąvartynais nesibaigia – plačiai naudojami sintetiniai pluoštai sukuria iki 35% pasaulinės mikroplastiko taršos. Sintetiniai tekstilės dažai, žaliavų ir produktų transportavimas – maži greitosios mados aspektai, artinantys pasaulinę katastrofą. Taip šios liemenės atsiranda kaip siūlymas grįžti prie lėtesnės ir sąmoningesnės mados. Jos yra gimusios Lietuvoje: tiek vilna, tiek dažiniai augalai, tiek visa liemenėms kurti reikalinga darbo jėga – viskas yra lietuviška, siekiant mažinti produkto anglies pėdsaką. Naudoti augalinį marginimą buvo pasirinkta ne vien dėl ekologinių paskatų, bet ir dėl siekio edukuoti vartotojus apie šį gerokai pamirštą amatą bei lietuviškų augalų spalvinę gamą. Kadangi produktas yra visiškai natūralus, jis gali būti kompostuojamas dirvožemyje ar komposte, kai tampa nebereikalingas. Vilna tinkamoje aplinkoje visiškai suyra per metus, o irdama į aplinką išskiria azotą, sierą ir magnį, padeda sulaikyti vandenį dirvožemyje, pagerina vandens infiltraciją, prisideda prie dirvožemio ventiliacijos, termoreguliacijos bei silpnina eroziją, taigi jos kompostavimas gerina ir dirvožemio kokybę, ir augalų augimą. Keletas produktui naudotos vilnos pavyzdžių buvo įkišti į dirvožemį bei kompostą – po 3 mėnesių buvo galima matyti pirmuosius irimo ženklus. Šios liemenės, kaip visiškai iš gamtos kilęs produktas, turi galimybę atgimti ir tęsti savo gyvenimo ciklą net jei nebėra reikalingos žmogui.